Europos Sąjungoje vis plečiant vartotojų teisių apsaugos spektrą 2019 metų lapkričio 27 dieną priimta Direktyva 2019/2161, neformaliai dar vadinama „Omnibus“ direktyva arba naujuoju vartotojų BDAR. Šios direktyvos nuostatos papildė keletą ankstesnių direktyvų, susijusių su vartotojų apsauga. 2022 m. gegužės 28 d. įsigaliojo direktyvos taisyklių vykdymą ir modernizavimą įgyvendinantys Lietuvos Respublikos teisės aktai: LR Civilinio kodekso pakeitimo įstatymas, LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas, LR Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas.
Esminiai pokyčiai, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį vartotojai ir prekybininkai:
Pirmiausia, už nesąžiningą komercinę praktiką bei vartotojų teisių pažeidimus bus mokamos padidintos baudos – net 4 proc. nuo metinės apyvartos, o nesant galimybės jos apskaičiuoti – bent 2 milijonus eurų. Dar labiau plečiamos ir vartotojų gynybos galimybės – prekybininkams užsiimant nesąžininga komercine praktika vartotojai turės teisę kreiptis į prekybininkus ir reikalauti kompensacijų, atlyginti žalą, kainų sumažinimo arba sutarties nutraukimo.
Visų antra, prekybininkams keliami nauji reikalavimai, susiję su rinkodaros sprendimais siekiant pritraukti daugiau klientų. Pavyzdžiui, pagal direktyvos nuostatas vartotojams turi būti pateikta informacija apie prekių, kurioms taikomos akcijos, mažiausias buvusias kainas 30 dienų laikotarpyje. Tokiu būdu siekiama išvengti nesąžiningos praktikos, kada sukuriamos dirbtinės akcijos – prieš akcijos paskelbimą prekės kainą padidinant ir tik po to pritaikant akciją. Pažymėtina, jog išimtys gali būti taikomos greitai gendančioms prekėms.
Vartotojams turi būti pateikiama informacija ir apie algoritmų pagalba jiems siūlomą personalizuotą prekę ir kainą, taip pat nurodoma, kurios prekės yra išskiriamos iš visų dėl mokamos reklamos naudojimo. Tokiu būdu vartotojai turi būti informuojami, ar jų atžvilgiu yra taikomi kokie nors specialūs įrankiai, skatinantys pirkti.
Dar vienas reikšmingas pokytis – netikrų atsiliepimų ir rekomendacijų (reviews) naudojimas elektroninėje prekyboje. Prekybininkai turi užtikrinti, kad jų svetainėje paliekami atsiliepimai būtų tikri, todėl, esant reikalui, prekybininkams gali tekti autentifikuoti atitinkamus vartotojų atsiliepimus ar rekomendacijas.
Trečia, vartotojų teisių apsauga nuo šiol apima ne tik vartotojų, mokančių už paslaugas piniginiais mokėjimais, bet ir asmens duomenimis, teises. Ši nuostata įtvirtinta dėl vis dažniau prekybininkų taikomos praktikos, kada vartotojams suteikiamos nemokamos prekės ir paslaugos, tačiau už jas vartotojai sumoka pateikdami savo asmens duomenis. Atitinkamai, ir tokie vartotojai turės teisę pvz. nutraukti sutartį per 14 dienų nuo jos sudarymo.
Direktyvoje yra ir daugiau vartotojų teises apsaugančių nuostatų, pvz. patikslintos ir įtrauktos naujos sąvokos, susijusios su el. prekyba, taip pat sugriežtinti reikalavimai pardavimams ne prekybai skirtose vietose, įvestas draudimas perpardavinėti automatinės programinės įrangos pagalba įsigytus renginių bilietus, reikalavimas vartotojams nurodyti, kad el. parduotuvėje perkama iš fizinio asmens, todėl negalima pasinaudoti atitinkamomis vartotojų teisėmis ir pan.
Direktyva taikoma bet kuriai prekiautojo ir vartotojo sudaromai sutarčiai, už kurią vartotojas sumoka arba įsipareigoja sumokėti kainą.
Straipsnis paruoštas JurisConsultus teisininkės Ingos Štrimaitienės. Šis teisininko komentaras laikytinas bendro pobūdžio konsultacija. Siekiant individualios teisinės konsultacijos konkrečiu atveju, kreiptis į advokatų profesinę bendriją „JurisConsultus“ el. paštu info@jurisconsultus.lt arba tel. +370 670 69004.
*Asociatyvi iliustracija. Nuotrauka iš Freepik
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) numato galimybę asmenims sudaryti ne tik oficialųjį testamentą, t.y. patvirtintą notaro ar Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje, tačiau ir asmeninį, t.y. asmens ranka surašytą, kuriame jis išreiškia paskutinę savo valią.
Didžiojoje dalyje valstybių, įskaitant ir Lietuvą, galioja taisyklė, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimas paprastai remiasi principu „pralaimėjęs moka“, t. y. kai išlaidų paskirstymas nustatomas pagal bylos proceso rezultatą – laimėjimą ar pralaimėjimą. Tokiu atveju išlaidos „seka paskui įvykį“ (angl. cost follow the event). Tačiau ar šis principas yra aksioma?