Pranešėjų apsaugos teisinio reguliavimo apžvalga: įstaigų pareigos

2019 m. sausio 1 dieną įsigaliojo Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymas (toliau – Įstatymas). Įstatymo priėmimą nulėmė keletas priežasčių. Visų pirma, Lietuvoje iki įstatymo priėmimo nebuvo jokio veiksmingo pranešėjų apsaugos mechanizmo.

Antra, Lietuva yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus pranešėjų apsaugos srityje pagal Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją  ir Civilinės teisės konvencijos prieš korupciją nuostatas. Trečia, 2014 m. Europos Tarybos Ministrų komitetas priėmė rekomendacijas CM/Rec (2014)7 dėl pranešėjų apsaugos, kuriomis Europos Tarybos valstybės narės raginamos įdiegti nacionalinį teisinį pranešėjų, atlygintinai ar neatlygintinai dirbančių viešajame ar privačiame sektoriuje, apsaugos reguliavimą. Pasak advokatų profesinės bendrijos „JurisConsultus“ asocijuotos teisininkės Astos Kederytės, tikėtina, Įstatymo priėmimą galėjo paskatinti ir 2017 m. į viešumą iškilę įvykiai dėl Kauno tardymo izoliatoriuje atskleistų galimai neteisėtų veiklų. Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotoja Rasa Kazėnienė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai pateikė informaciją dėl Kauno tardymo izoliatoriuje neskaidriai vykdomų viešųjų pirkimų ir kitų korupcinio pobūdžio pažeidimų. Tąkart šiai Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojai, kaip pranešėjai, nebuvo užtikrinta pakankama apsauga: darbovietėje jai buvo daromas spaudimas, Kauno tardymo izoliatoriuje viešuosius pirkimus dėl maitinimo paslaugų ir patalpų nuomos nuolatos laiminti UAB „Niklita“ pateikė pranešėjai ieškinį dėl dalykinės reputacijos pažeidimo.

Kadangi Įstatymas iš esmės skirtas apsaugoti pranešėjus ir įtvirtinti jų teises, šiame kontekste svarbu suprasti, kokius asmenis Įstatymas laiko pranešėjais ir kokios pareigos atsiranda įstaigai, kaip ji apibūdinta Įstatyme.  Įstaigą Įstatymas apibūdina kaip viešą ar privatų juridinį asmenį, kitą organizaciją, užsienio juridinio asmens ar organizacijos padalinį, kuriame galbūt rengiamas, padarytas ar daromas pažeidimas. Įstatyme yra pateikiama gana plati pranešėjo sąvoka. Pranešėjais laikomi asmenys, kurie pateikia informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria juos sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.), ir kuriuos kompetentinga institucija, t. y. Lietuvos Respublikos prokuratūra, pripažįsta pranešėjais. Taigi pranešėjais gali tapti įstaigų ir įmonių darbuotojai, vadovai, valstybės tarnautojai, statutiniai tarnautojai, rangovai, subrangovai, praktikantai, savanoriai ir kiti asmenys.

Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymu yra siekiama užtikrinti visapusišką pranešėjų apsaugą nuo neigiamų padarinių, taip pat užtikrinti pranešėjų teikiamos informacijos ir jų pačių konfidencialumą, Įstatymas įstaigoms draudžia daryti neigiamą poveikį pranešėjams ir įpareigoja įrengti vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą.

Draudimas daryti neigiamą poveikį pranešėjams taikomas ir pranešėjų šeimos narių, dirbančių toje pačioje įstaigoje, atžvilgiu. Neigiamu poveikiu Įstatymas laiko atleidimą iš darbo ar tarnybos, perkėlimą į žemesnes pareigas ar kitą darbo vietą, bauginimą, priekabiavimą, diskriminavimą, grasinimą susidoroti, karjeros galimybių apribojimą, darbo užmokesčio sumažinimą, abejonių dėl kompetencijos kėlimą, neigiamos informacijos apie asmenį ir jo šeimos narius tretiesiems asmenims bet kokį perdavimą, teisės dirbti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija panaikinimą bei kitų neigiamų poveikio priemonių darymą. Pabrėžtina, kad draudimas daryti neigiamą poveikį asmeniui ir jo šeimos nariams yra numatytas ne tik pačiai įstaigai, bet ir jos darbuotojams, todėl apie šią pareigą turėtų būti tinkamai informuoti visi įstaigos darbuotojai. Tinkamas darbuotojų informavimas apie nurodytą pareigą, manytina, galėtų būti jų pakartotinis supažindinimas su atnaujintomis darbo tvarkos taisyklėmis, šias papildant darbuotojų pareiga nedaryti neigiamo poveikio pranešėjams. Darbuotojai apie pareigą nedaryti pranešėjams ir jų šeimos nariams neigiamo poveikio gali būti informuojami ir kitais įstaigoje priimtinais būdais.

Vidinį informacijos teikimo kanalą privalo įsirengti šios įstaigos ir įmonės:

  • valstybės įstaigos, savivaldybių įstaigos,
  • valstybės įmonės, savivaldybės įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme, o taip pat
  • įmonės, kurių valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančios akcijos visuotiniame akcininkų susirinkime suteikia daugiau kaip 50 procentų balsų,
  • įmonės, kuriose valstybė ar savivaldybė gali paskirti daugiau kaip pusę įmonės administracijos, valdymo arba priežiūros tarnybos narių,
  • įstaigose, kuriose dirba 50 ar daugiau darbuotojų (įstaiga – viešasis ar privatus juridinis asmuo, kita organizacija, užsienio juridinio asmens ar organizacijos padalinys).

Įstaigos, kurios neatitinka nei vieno iš aukščiau nurodytų punktų, diegia vidinius informacijos teikimo kanalus savo nuožiūra.

Pabrėžtina, kad įstaigos ne tik turi pareigą įrengti vidinius informacijos apie pažeidimus teikimo kanalus. Įstaigos darbuotojams, valstybės tarnautojams ir kitiems asmenims turi būti suteikiama informacija, kaip tinkamai informuoti kompetentingą subjektą įmonės ar įstaigos viduje apie padarytą pažeidimą pasitelkiant vidinius informacijos teikimo kanalus. Šiuo pagrindu rekomenduotina įstaigoje ar įmonėje parengti Vidinių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų įdiegimo ir jų funkcionavimo užtikrinimo tvarkos aprašą, kuriame būtų nustatyta:

  • kas įmonėje ar įstaigoje vykdo kompetentingo subjekto, kuriam teikiami pranešimai, funkcijas ir teises;
  • informacijos apie pažeidimą teikimo per vidinius informacijos kanalus tvarka;
  • pranešimo forma ir turinys;
  • pranešimų apie pažeidimus nagrinėjimo tvarka;
  • informacijos pateikimo kompetentingai institucijai tvarka;
  • asmens, pateikusio informaciją apie pažeidimą, konfidencialumo užtikrinimo būdai.

Galiausiai pažymėtina, kad įstaigoms, nevykdančioms anksčiau aptartų pareigų, taip pat pažeidžiančioms kitas Įstatymo nuostatas, gali būti taikoma administracinė atsakomybė, o baudos siekia iki 4000 Eur.

 

Šis teisininko komentaras laikytinas bendro pobūdžio konsultacija. Siekiant individualios teisinės konsultacijos konkrečiu atveju, kreiptis į advokatų profesinę bendriją „JurisConsultus“ el. paštu info@jurisconsultus.lt arba tel. +370 645 05754.   

 

 

Daugiau naujienų

Juridinių asmenų nemokumo politikos pokyčiai – panacėja ar grėsmė verslui?

Dar 2018 metų viduryje žiniasklaidos priemonėse plačiai nuskambėjo Finansų ministerijos parengtas ir Vyriausybei pasiūlytas Juridinių asmenų nemokumo įstatymo projektas. Finansų ministerija, ilgą laiką tik žadėjusi pokyčius, ėmėsi ryžtingų veiksmų iš esmės pertvarkyti juridinių asmenų nemokumo politiką Lietuvoje.

Pranešėjų apsaugos teisinio reguliavimo apžvalga: įstaigų pareigos

2019 m. sausio 1 dieną įsigaliojo Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymas (toliau – Įstatymas). Įstatymo priėmimą nulėmė keletas priežasčių. Visų pirma, Lietuvoje iki įstatymo priėmimo nebuvo jokio veiksmingo pranešėjų apsaugos mechanizmo.

Mūsų partneriai

  • partner image
  • partner image
  • partner image
  • partner image
  • partner image